Apie mane

Šiandieną aš galiu pasakyti – mūsų kasdienybė gali būti nuostabi. Tai ne teorija, tai patirtis ir šia savo patirtimi aš noriu pasidalyti su jumis. Gyvenu Plungėje, turiu šeimą ir mano gyvenimas nesiskyrė nuo daugumos žmonių. Gyvenau paprastą, pilną kasdienių rūpesčių, gyvenimą.  IMG-20170120-WA0008Sukūrusi šeimą apsigyvenau tėvų namuose, neturėjau jokio išsilavinimo, nes nepavyko įstoti į universitetą ir neturėjau jokio darbo, bet dalyvavau politinėje veikloje. Taip susiklostė, kad 1995m. man dar neturint nei 25 metų,  pasiūlė rimtas pareigas – biudžetinės įstaigos vadovo pareigas. Tuo metu aš neturėjau nei išsilavinimo, nei darbo patirties, bet žmonės, kurie mane paskyrė šiam darbui, matyt, manimi pasitikėjo. Įstoti į universitetą man vis dar buvo sudėtinga, tai įstojau į kolegiją, bet jaučiau jog trūksta žinių, kaip bendrauti su žmonėmis, tai pradėjau lankyti V.Kazlausko parapsichologijos akademiją. Man viskas, ką ten girdėjau, buvo nauja ir daugelis dalykų nesuprantama. Todėl po dviejų metų pasitraukiau iš akademijos. Aš buvau jauna ir be patirties, o darbas buvo labai atsakingas, o turėjau sau ir kitiems įrodyti, kad galiu jį dirbti. Keitėsi rajono valdžios,  aš jį vis dirbau, baigiau kolegiją, universitetą. Norėdama išlieti savo rūpesčius, skausmus, aš pradėjau rašyti dienoraštį, bet po kažkurio laiko pastebėjau, kad mintys, užrašomos dienoraštyje, tarsi ne mano. Jos daug protingesnės, nei aš galėčiau jas suformuoti. Nuo 2009 m. prasidėjo informacijos užrašymas. kaip vėliau supratau, tai buvo Dvasios Mokytojų mokymas.  Mane nuolat mokė: nejausk nuoskaudos, mylėk žmogų, žmogiškos vertybės svarbiau nei turtas ir t.t. Apie šių minčių užrašymą aš prakalbau su broliu ir jis man patarė paskaityti T. Mikušinos užrašytus Pakylėtųjų Valdovų laiškus. Pradėjus juos skaityt, atvirai pasakius, nieko nesupratau, nei kas juos rašo, nei apie ką jie yra. Bet vėliau supratau, kad mano užrašomos mintys visiškai neprieštarauja tam apie ką kalba Pakylėtieji Valdovai. Tik tekstas man buvo perduodamas pagal mano suvokimo galimybes. Daugelis užrašytų temų, man pačiai buvo nesuprantamos, skaitydavau jas po kelis kartus. 2013 metų pavasarį man kilo noras tuos tekstus sukelti į savo tinklapį, kuriuo galėtų naudotis mano šeima ir draugai. Man pasirodė, kad to slėpti nuo kitų negaliu ir kad tai ne man vienai skirta, kad vadovaujantis tomis tiesomis laimingu tapti gali ir kiti. Ar aš tuo metu buvau labai laiminga? Ne, labiau pasimetusi ir nesuprantanti, kas vyksta. Bet aš turėjau brolį, kuris baigė V.Kazlausko parapsichologijos akademiją, kuris buvo perskaitęs daugybę knygų ir jis stebėjo, kaip man sekasi susigaudyti savo naujuose potyriuose.

Užrašydama laiškus aš pradėjau pajusti, kad negaliu visų savo minčių ir viso laiko skirti vadovaujamam  darbui, todėl 2011 m. pati pasitraukiau iš tų pareigų ir perėjau dirbti paprastą darbą. Kur dirbi nuo „aštuonių iki penkių“, uždarai duris ir pareini į savo gyvenimą. Laiškų užrašymas suaktyvėjo. Tiesa, laiško užrašymas nepriklausydavo nuo mano noro. Jis arba rašosi, arba ne. Kaip tai vyksta? Pasiimi sąsiuvinį, tušinuką ir lauki. Pradeda formuotis žodžiai. Niekados nežinai apie ką bus rašoma. Pradedi sakinį, o jo pabaigos nežinai. Tai truputi išmušdavo iš vėžių. Ypač kai pradedi rašyti apie tai, ko nesuvoki, nesi girdėjęs ir nežinai ar tai tiesa. Dažniausiai, kai pabaigiu užrašyti laišką nieko neatsimenu apie ką jis buvo. Tiesa, ir jį perskaičius nebūdavo lengviau, nes vis tiek ne viską suprasdavau. Bet aš jaučiau širdimi, kad juos reikia užrašyti, o suprasiu kada ateis laikas. Tiesa, man kilo noras perskaityti panašią literatūrą, apsilankyti seminaruose. Bet gavau vidinį nurodymą – niekur nieko neskaityti ir nesilankyti, nes žinios iš išorės gali užblokuoti ateinančią informaciją. Tik vieną, ką galėjau skaityti – tai T. Mikušinos užrašytus Pakylėtųjų Valdovų laiškus.  Laiškų užrašymas tai gražioji gyvenimo dalis. Kaip dabar suprantu, laiškų energetika buvo ir yra stipresnė nei mano, o kūnas prie to turėjo prisiderinti. Buvo alpimų, kraujospūdžio šokinėjimų, kūno traukuliai. Kai laiškų informaciją pradėjau suprasti, suvokiau, kad pasaulis yra ne toks, kaip įpratusi jį matyti, suvokti. Tai iškėlė daug psichologinių problemų. Kai kada ištikdavo psichologinis šokas, kai išpildavo prakaitas, alpdavau ir labai bijodavau išprotėti. Žinoma, suvokiau, kad man negali padėti nei medikai, nei draugai, tai teko ieškoti pačių įvairiausių būdų neleisti sau nualpti. Buvo akimirka, kai seanso metu buvo sustabdyta širdis. Akimirksniu pasijuto tamsos tunelis, aš kritau ant Žemės, o po to pradėjau jausti širdies dūžius. Retus, sunkius, bet širdis pradėjo dirbti. Po kokių metų dar teko patirti fizinį skausmą, kai laišką užrašyti jungėsi Aš esu Dievas. Atrodė, kad užvirė kraujas visos kraujagyslėse. Virpėjo visas kūnas nuo virpesių kraujagyslėse. Kelias dienas buvo labai blogai su sveikata, net nukeliavau pasidaryti tyrimų. Žinoma, nieko blogo tie tyrimai neparodė. Kodėl apie tai kalbu? Aš manau, kad aukštesnių vibracijų energijas pajaučia daugelis žmonių ir jeigu jūs pajaučiate netikėtus fizinius skausmus – neišsigąskite. Tai kūno prisiderinimas prie aukštesnių vibracijų. Ir tie blogieji procesai praeina. Kiekvieną kartą darosi lengviau priimti vis aukštesnes vibracijas.

Ketverius metus tų laiškų užrašymą laikiau kaip savotišką dienoraščio rašymą, kuriame neaprašiau kas įvyko per dieną, bet kaip turėčiau gyventi, kad ta diena praeitų gerai. Ir tik 2013 m. pirmą kartą laišką pasirašė Bernardinas. Vėliau vardų atsirado daugiau:  Alhėja, Esmėja, Hasėjas, Saulės liepsna ir t.t. Psichologinis šokas vėl ištiko, kai laišką pasirašė Sanat Kumara. Drebėjau nuo įtampos, negalėjau suvokti kaip prie manęs gali jungtis Pakylėtasis Valdovas. Gal tai kvaila fantazija, gal tai jau šizofrenijos pradžia? Draugai padėjo nurimti ir aš rašiau toliau. Rašiau ir stebėjau ar tai, ką užrašau tikrai duoda teigiamą postūmį man ir mano draugams, ar tai kažkaip kenkia mano gyvenimui. Bet, išskyrus momentinius sveikatos sutrikimus, gyvenimas tik gerėjo. Atsirado pasitikėjimas, džiaugsmas, meilė, gyvenimo pilnatvė, atsirado suvokimas kas yra dieviškoji meilė. Seansų metu išgyventi pojūčiai parodė, kiek nuostabių jausmų žemiškajame plane neįmanoma išgyventi, kokia gili išmintis slypi užrašytuose žodžiuose. Atsirado vis daugiau tinklapio skaitytojų ir jie vis parašo, kaip tų laiškų skaitymas keičia jų gyvenimus. Gyvenimas tiesiog patvirtina, kad tai yra tiesa. Ir norėjosi tai perkelti į knygas, kad galėtumėte pajausti dar subtilesnė energiją iš knygos puslapių, kad galėtumėte atsiversti laišką ir dar kartą jį perskaityti. O atsiversti ir dar kartą perskaityti, tiesiog būtina, nes po kažkurio laiko, jūs tuos pačius laiškus suprasite visai kitaip. Jums atsivers suvokimas ir tuos pačius žodžius suprasite giliau, aiškiau. Be to, laiškų skaitymas pakelia žmogaus energetinį lygį. Kai kada tiesiog užblokuoja žmogaus sąmonę ir jį labai migdo. Bet jeigu šiuos laiškus galima panaudoti kaip vaistus nuo nemigos, argi tai blogai?

Šie laiškai, tai man skirtas mokymas. Gal būt, kai kam ten užrašytos žinios yra seniai žinomos, bet man tai buvo nauja. Tos žinios keitė mano suvokimą, laužė blokus. Aš supratu, kad tokį pat procesą turi praeiti ir kiti žmonės. Šiuo metu užrašomos knygos, ne laiškai. Bet suprasti toms knygoms, reikalinga perskaityti laiškus. Tai ne informacijos perdavimas, tai gyvenimo būdo keitimas, tai sielos branda. Perskaityta žinia tik tada naudinga, kai tos žinios yra įtvirtinamos kasdienėje veikloje. Ir man laiškai nesirašydavo, jeigu aš nesielgiau, kaip juose rekomenduojama. Išmokstu pamoką, ateina kitas laiškas. Ateina nurodymas, įvykdau, gaunu daugiau žinių, daugiau gebėjimų. Gavau nurodymą atsisakyti kavos, mėsos, žuvies – dingo psichologinės baimės. Atėjo nurodymas išeiti visiškai iš valdiško darbo – sustiprėjo informacijos pajautimas seansų metu. Laiškai sutalpinti tinklapyje http://gyvenimokeliu.ucoz.com/ ir rusų k. http://dorogojzhizni.my1.ru/

Šiame tinklaraštyje spausdinamos mano mintys ir patirti išgyvenimai meditacijų, seansų metu.

Reklama

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑