Šokiruojanti patirtis

    Pabundu naktį ir aiškiai jaučiu keistą situaciją. Esu tarsi sapne, tarsi realybėje, tik ta realybė, švelniai tarus, šokiravo.

Jaučiu, kaip esu vienas iš keturių lavonų, paruoštų kremavimui. Šalia manęs guli kūnas, kurio siela, kaip supratau, jau puikiai prisimena kremavimą ir ji mane drąsina. Antras kūnas mano, kurį aš keistai jaučiu, trečias kūnas mergaitės, o ketvirtas storo vyro. Mes visi kartu pastumti į kremavimo spintą. Pirmojo kūno siela ir sako man: nebijok, tau tikrai neskaudės. Atsipalaiduok ir leisk kūnui ramiai tirpti (degti). Aš pati ugnies nematau, nes tai buvo jausminis potyris, ne vaizdinis. Ir mačiau save ne iš viršaus, o iš savo kūno pozicijos. Pati mąstau, ar įmanoma iškentėti kremavimą? Bet skausmo ir tikrųjų nejaučiu, nejaučiu ir didelės baimės. Tiesiog ta patirtis man nežinoma ir nežinau ko dar tikėtis. Jaučiu kaip tirpsta kūnas nuo kojų, jis pamažu virsta pelenais ir man lengvėja. „Kolega“ vėl sako, nusiimk žiedus nuo rankų, lengviau energija pratekės. Nusiimu žiedus ir pagalvoju, kokia kvailystė juos sukraut ant mirusio žmogaus. Pamažu tirpstu ir dar pagalvoju, kad tam storam kūnui sudegti reikėtų stipresnės ugnies, nes pati jaučiu, kaip viršutinė kūno dalis sunkiai nyksta. „Kolega“ vėl sako: gerai, kad kūnas taip greitai sunyksta ir mus iš karto atlaisvina, o taip ir reikėtų būti prisikabinus prie likusios kūno dalies ilgą laiką. Ir tuos visus žiedus turėtų numaut prieš kūną kremuojant ar laidojant. Juk bažnytinė santuoka būna iki mirties, po mirties reikalingas atsilaisvinimas, o žiedai ant pirštų palieka priklausomybę, karminius ryšius. Kam to reikia?  Geriau išlydytų tą auksą ir naujus papuošalus pasidarytų.

Tokia trumpa mano šios nakties patirtis – kaip siela išgyvenau kremavimo procesą ir suvokiau, kad siela daug ką jaučia net ir po mirties. Ji neatsijungia nuo kūno iš karto, bet ji nejaučia skausmo, nejaučia baimės. Yra nerimas, net kilo klausimas, ar aš, ta, kuri jaučiau kūno kremavimą, irgi išnyksiu, bet suvokiau, kad niekur neišnykstu. Kaip jaučiu save dabar, taip jaučiau save ir kremavimo metu ir po kremavimo. Bet kai tik kūnas sudegė – pajautimai baigėsi. Todėl tiksliai nežinau, ką išgyvena siela, kai atsilaisvina nuo kūno. Ir jeigu ne „kolega“, kuris žinojo kas yra kremavimas, aš tikriausiai būčiau supanikavusi. Jis vis sakė, atsipalaiduok, jausk kaip maloniai tirpsti, kaip atsilaisvini… ir aš pasinėriau į lengvą virtimą pelenais.

Galiu daryti prielaidą, kad siela taip ir jaučia degantį kūną, bet gal tai buvo tik simboliai pokyčių…

Reklama

Vienas komentaras “Šokiruojanti patirtis

Pridėti Jūsų

  1. Šamanizme yra panašių praktikų, jos skirtos energetiniam ir dvasiniam atsinaujinimui/restart’ui.
    Pavyzdžiui, įsivaizduojama, kad tavo kūną ėda lokys, tu visa tai matai ir suvoki, tačiau leidi jam tęsti darbą, kol iš tavęs belieka griaučiai. O paskui ramiai lauki, kol jie apaugs nauja “mėsa“, užplūs naujos jėgos, gims naujas gyvenimas.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: