Pasivaikščiojimas su Jėzumi

    Išaušo paskutinė 2018 metų diena. Turėjau pakvietimą Naujuosius sutikti su draugais, bet sukilo temperatūra, sloga, čiaudulys, nieko kito nebeliko kaip pasilikti namuose. Vakaras praėjo ramiai, tai po 12 valandos iš karto nuėjau į lovą. Visą gruodžio mėnesį mėgindavau išeiti į meditacijas ir pasikalbėti su Mokytojais, bet vis nepavykdavo. Tai labai nustebau, kad tik atsigulus į lovą ir padėkojus Dievui už vedimą mokymo keliu, šalia pajutau Jėzų. Jis man ir sako: eime pasivaikščioti.

Ėjome per brūzgynus, aukštas žoles, spygliuotus krūmus. Tie spygliai žeidė mano kūną, net kraujas bėgo. Jėzaus tie spygliai neužgavo, tik mane. Jėzaus paklausiau, kodėl mes einame tokiu sudėtingu taku ir kodėl tos žolės mane taip žeidžia? Jis atsako: pati kalta, čia tavo sukurtos emocijos, nuoskaudos, baimės, neapykanta. Čia visi dabartiniai tavo jausmai. Žinoma, manęs jie neužgauna, o tave pačią jie žeidžia. Mokėtum suvaldyti savo emocijas, nesusiformuotum tokio skausmingo kelio. Į subtilųjį pasaulį reikia eiti atsilaisvinus nuo savo negatyvių jausmų, štai ir einame tuo taku.

Perėjus tą laukymę, Jėzus sako: užsidėk mėlynus rūbus. Kitas kelio etapas nebus lengvesnis. Tie rūbai padarys tave nematomu ir tavęs neužgaus tas pasaulis, per kurį eisime. Paklausiau, tai kur mes eisime? Jėzus atsakė, kad keliaujant link sielos pasaulio, reikia pereiti astralą. O ten yra daugybė negerų dalykų. Mėlyni rūbai padarys mane nematomu ir astralas manęs neužgaus, o ir aš ryškiai nematysiu kas ten yra, nes jei pamatyčiau, tai labai širdis suskaudėtų. Jėzus tikisi, kad, gal būt, žmonija pasieks tokį sąmoningumo lygį, kada nebekurs astralinio pasaulio. Astralas – tai žmonių negatyvių minčių ir jausmų energijos laukas, kurių nespėjama perdirbti karmos pagalba. Žmonių negatyvios mintys, prisirišimai, aistros, neapykanta susiformavusi per žmogaus gyvenimą, niekur nedingsta. Jos susitelkia astrale. Dalį negatyvių minčių žmogus geba transformuoti į teigiamą energiją per karmos procesą, bet šis procesas nėra pajėgus apvalyti visas negatyvias mintis ir jausmus, todėl dalis lieka žemutiniame subtiliojo pasaulio sluoksnyje – astrale.

Mėlynų rūbų pagalba pasiekėme sielos žemutinį planą. Čia jautėsi labai daug draugų – sielų, kurios pasiruošusios man padėti tiek materialiame, tiek nematerialiame plane. Neleido man labai įsigilinti į tą planą ir kilome aukštyn. Ten sutikau Leonardą da Vinčį, Mocartą ir kitus žinomų žmonių siluetus. Jėzus sako – tai tų žmonių suformuotos sąmonės dalis, kuri savarankiškai veikia po žmogaus mirties. Kažką kalbant su Leonardu da Vinčiu, mane kažkas užpuolė. Net nustebau, kad tokiame aukštame energiniame lygmenyje gali kažkas užpulti. Ta būtybė buvo pikta, nekantri ir ji norėjo mane paskatinti daugiau veikti. Tarsi norėjo nutempti į tą lygmenį, kurio aš nesu pasiekusi. Jėzus mane apginė nuo tos būtybės ir paaiškino, kad tai labai protingo žmogaus siela (kitą dieną supratau, kad tai Einšteino siela). Ji labai daug padarė dėl žmonijos virsmo, todėl ir yra šiame lygmenyje, bet šis žmogus visiškai nemokėjo valdyti savo emocijų, todėl jos ir dabar pasireiškia. Tiesa, tai yra nedovanotina, nes bet koks išmintingas žmogus privalo valdyti savo emocijas, nes kitu atveju jos išderina virsmo procesą.

Pakilom mes aukščiau ir aš pamačiau moterį visą švytinčią, gerą, mylinčią. Jėzus sako, čia tavo Aukščiausioji Sąmonė. Aš, jausdama save labai tamsia ir negatyvia, paprašiau Jėzaus gal galiu „nusivilkti“ savo mintis ir jausmus ir tada eiti susipažinti su savimi. Jėzus atsakė, kad save pažinti turiu per savo protą ir širdį. Jų atsisakyti negalima, nes tai materijos įrankiai. Tik tuos įrankius dėka savidisciplinos ir savitvardos, reikėtų laikyti švariais. Stebėti savo Aukščiausiąjį Aš buvo sudėtinga. Tiesiog greit pavargau ir paprašiau, kad grąžintų mane į materiją. Tuo metu Aukščiausioji sąmonė parodė man senovinę kino juostą, kur kiekviename kadre užfiksuotos tam tikros ego apraiškos. Ir kas mane nustebino ir dėl ko viską aprašau, tai viena skausminga ego apraiška: nemeilė sau. Nepagarba ir neapykanta sau. Tie jausmai buvo tokie ryškūs ir skausmingi, jog nustebau, kad manyje jie tokie yra. Tame kadre, tarsi botagu skaldžiau save kalte, baime, nevertinau to, ką darau.

Prieš Kalėdas prašiau Mokytojų, kad man padėtų suprasti, kodėl nemoku suvaldyti neigiamų jausmų mamos atžvilgiu. Su visais žmonėms galiu sutarti, bet kokį jausmą galiu suvaldyti, bet su jausmais, kurie kyla tarp mūsų, nepavyksta susitvarkyti. Ir štai, gavau Jėzaus naujametinę dovaną. Jis leido suvokti, kad tie negeri jausmai, kylantys mamai, tai mano nemeilė sau. Jis neleido gilintis, kodėl tie jausmai susiformavo, tik pasakė: kada išmoksiu mylėti ir gerbti save, tada susitvarkys santykiai su mama. Santykiai su mama simbolizuoja santykį su savimi. Ir kai išmoksiu mylėti ir vertinti tai, kas esu, ką darau, išmoksiu mylėti save, tada ir meilė mamai atsilaisvins.

Tiesa, man iš karto parodė ir mano susireikšminusio ego kadrą. Bet jis buvo neryškus. Toje kino juostoje buvo daugybė kino kadrų ir visi jie atspindėjo ego apraiškas. Tik nemeilės sau kadras buvo ryškiausias ir net fiziškai skausmingas. Aš nesitikėjau, kad turiu tokių problemų su nemeile sau, bet kelias dienas gulint ligos patale vis tik suvokiau, kaip giliai manyje įsitvirtinęs šis jausmas. Turiu ką veikt šiais metais, turiu išmokt mylėt save…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: