Legendos apie tris mergaites tęsinys, kito žmogaus vizijose

Birželio 16 d. laiško tęsinys pagal Ritą – “pribuvėją“

    “Pabudau anksti ryte, bet keltis dar nesinorėjo, tai užmerktomis akimis vis dar gulinėjau ir mąsčiau apie šį bei tą. Ir staiga matau vaizdą-viziją: mažą, raudoną, ką tik gimusį kūdikį… Suvokiu, kad tas kūdikis yra Rita iš Plungės, tik ką atėjusi į šį pasaulį viename iš savo praeitų gyvenimų Egipte. Per Violetos energetinius seansus buvo parodyta, kad tuomet Ritos mama buvo pati Violeta, o aš – pribuvėja. Tačiau tame gyvenime turėjau šį kūdikį nužudyti, nes jos tuometinis tėvas (dabartyje Mindaugas) galbūt man liepė-įsakė tai padaryti, nes dėl kažkokių priežasčių jie abu gyventi kartu negalėjo: arba jis, arba jo vaikas.

Vizijoje matydama kūdikį-Ritą, pajutau žodžiais nenusakomą jai meilę ir… kad turiu ją saugoti, globoti, ginti nuo priešų… Apie tai parašiau Ritai, ir labai nustebau, kai ji atrašė, kad tikrai iš Egipto laikų jai kyla grėsmė.

Tą kartą ji nieko daugiau man nepaaiškino. Tačiau mums besusirašinėjant (FB), pajutau, kaip plūstelėjo stipri energija, ir mano kūnas ėmė maloniai vibruoti. Vėl iškilo vizija, kad laikau apglėbusi šį kūdikėlį lyg višta perekšlė paslėpusi jį po savo sparnu, o už nugaros kaupiasi „juodas debesis“. Žinau, kad turiu bet kokia kaina – galbūt net savo gyvybės – jį apginti, todėl dar stipriau prispaudžiu mažylę prie savęs ir dar labiau papučiu nugarą. Nejaučiu jokios baimės, tik suvokiu, kad turiu atlaikyti bet kokias atakas ir išsaugoti tą kūdikį gyvą ir sveiką. Po kurio laiko pajuntu, kad visi blogi priešų ketinimai atsimuša į mano nugarą lyg į kokį šarvą ir atšoka. Ir tuo pačiu metu netikėtai išgirstu savyje džiaugsmingą Kažkieno balsą: „valio, mes nugalėjome“. Akimirkai sutrinku… nesuvokiu kas vyksta… tačiau pamažu viskas nuslūgsta, atleidžia įtemptus pečius, apima maloni ramuma…

O vakare vėl nauja vizija: ir vėl laikau prie krūtinės stipriai prisispaudusi kūdikį-Ritą, tačiau šį kartą jau joks pavojus mums nebegresia, mudvi esame saugioje vietoje, o už nugaros šlama svaiginančio kvapo kiparisų šakelės, net fiziškai pajuntu, kaip jos liečia mano odą… aplinkui karaliauja visiška ramybė ir šiluma…

Sekančią dieną, vos prabudus, matau, kaip iškeliu šį kūdikėlį aukštai, aukštai, kiek tik leidžia rankos… šviečia akinanti saulė, ir jos spinduliuose jis pradeda švytėti, spindėti, o aš pajuntu tokį nepakartojamą laimės pojūtį ir staiga suvokiu, kad prieš mane yra brandi siela, atėjusi į šį pasaulį skleisti šviesą bei meilę…

Po šios vizijos man pasirodė, kad istorija su kūdikiu Egipte kaip ir baigėsi. Tačiau mane kamavo sąžinės graužimas, kad ir toliau turiu globoti Ritą, tik niekaip nesupratau, kaip man tai padaryti. Mintyse bandžiau jai siųsti meilę, apkabinti, bet kažkas man lyg trukdė, blokavo… O po kurio laiko pamačiau vaizdą, kad tas auksu spindintis kūdikėlis pro viršugalvį įeina į dabartinės Ritos kūną, ir suvokiau, kad nuo šiol turiu jį globoti kartu su Rita, nes ir ji, dar nežinodama apie mano viziją, jau kelintą dieną vis glostė sau pilvą ir kažką jame saugojo, augino, net pajuto jam meilę…

Tuo pačiu metu iškilo kitas vaizdas: mačiau save stovinčią tarp Ritos (joje esančio vaikelio) ir Mindaugo, tarsi norėčiau ją apsaugoti nuo gresiančios grėsmės iš Mindaugo pusės. Tačiau niekaip negalėjau suprasti, kodėl saugau ją nuo kūdikėlio tėvo, kuris Violetos seanso metu, pakeičiant praeitį, pasirinko mirtį, kad vaikelis liktų gyvas. Visą vakarą sukau galvą, o ryte atėjo atsakymas. Suvokiau, kad Violetos seansuose tik Mindaugas išrišo savo karmą, nes jis sutiko pats mirti, o mano indėlio čia jokio kaip ir nebuvo. Todėl manau, kad ir aš turėjau prisidėti prie šios praeities pakeitimo, t.y. apsaugoti kūdikį nuo tamsos išpuolių.

Vėliau Rita papasakojo, kad Violeta ją perspėjo apie Egipto požemių tamsos atakas. Tamsa taip šėlo, kad Ritos visas namas drebėjo, o ir ji pati vos leisgyvė laikėsi ant žemės.

Rita ir Mindaugas susitiko bendram seansui, tuo pačiu ir man pasiūlė mintimis jame kartu sudalyvauti. Vėl trumpam iškilo vaizdas, kad pagaliau mes su Mindaugu susikimbame rankomis, taip stipriai, kad niekas negalėtų nutraukti jomis srūvančio energijos srauto, o viduryje tarp mūsų stovi Rita, ir mes ją saugome.

Vizijos baigėsi… Bet seanso metu stipri energija mane taip priplojo prie lovos ir nukryžiavo rankas, kad visiškai negalėjau pajudėti, rodėsi, tarsi luitas, sveriantis keletą tonų, būtų mane užspaudęs… Taip ir pragulėjau prispausta prie lovos, mintyse kalbindama Tamsą, pasakodama jai, kad ir ją myliu, bet nežiūrint to, vis tiek neleisiu jai prisiartinti prie kūdikėlio, esančio Ritoje…

Po seanso Rita parašė, kad jiedu su Mindaugu jautė, jog yra dirbama su šia Egipte vykusia situacija. Tačiau jai pasirodė, kad tai buvo ne tik karmos išrišimas, kad tuo metu apsivalė tai, kas buvo užstrigę. Ji pajuto, kad Gizos piramidėje energijos iškreiptai tekėjo, ir galbūt, išsaugojus kūdikėlį, nešantį šviesą ir meilę, jos atsitaisė.

Ji mano, kad mano prispaudimas prie lovos reiškia, jog atlikau to laiko savo misiją, ir išsilaisvino nauja jėga… Iš tiesų pajutau labai didelį palengvėjimą, lyg būčiau atsikračiusi sunkios naštos…“

Rita Valčiukaitė

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: