Kada susiformuoja šešėlis?

Įkeliu Ritos užrašytą temą, apie vieno ryto patyrimus:

      Vieną rytą gaunu iš Violetos nuotrauką, kurioje ji klausia ar aš nematau tamsaus šešėlio ant vieno spalvoto paveikslo, kuris turi skleisti šviesą. Tuojau skambinu Violetai ir klausiu, kas nutiko? Ji pasidalijo, kad tą rytą, skaitant violetinės liepsnos liepimus, ji pakėlė akis ir pamatė, kad tas spalvotas paveikslas yra pilkas lyg šešėlis būtų užsidėjęs. Kyla klausimas kodėl? Bandėm suvokti kelis variantus, bet paskui Violeta prisiminė, kad skaitant liepimus užkliuvo žodis „Aš“. Atrodo tai nėra nieko blogo, bet vėl prisiminėm, kad vienu metu ašrame Mokytojai buvo sustabdę violetinės liepsnos liepimų skaitymą. Taip iki galo ir nesupratom kodėl. Grįžom diskutuodamos prie žodžio „Aš“. Ar mes, skaitydami liepimus, teisingai išjaučiame tą procesą, ar nesutapatiname žodžio „Aš“ su savo ego? Tada prisiminiau paskutinio seminaro metu, kai buvo duotas Sen Žermeno pranešimas, išgyventą potyrį. Pirmiausia, jis kalbėjo apie Violetinę Ugnį, tuo metu jautėsi kaip kiekvieno širdyje užsidega ugnis, kuri didėja ir plečiasi visoje žmogaus gelmėje, o kai prasidėjo violetinės liepsnos malda, pajutau, kad „Aš esu violetinė liepsna“, tai ne aš kaip protas ar asmenybė, tai mūsų subtilioji dalis, kuri skleidžiasi per širdį. Tai buvo nuostabus jausmas, kuris padėjo visai kitaip suvokti ir išjausti Violetinės liepsnos liepimų galią.

     Pasidalinau tuo patyrimu su Violeta ir ji pasiūlė man apie tai parašyti. Sėdau rašyti ir pagalvojau, kodėl taip svarbu apie tai kalbėti, atrodo nieko naujo neparašysiu, visi žinom, kad maldą reikia išjausti širdimi. Tuo metu prisiminiau, kad neseniai klausiausi Elenos ir Nikolajaus Rerichų laiškų, kuriuose buvo kalbama apie protą ir širdį. Ten buvo vienas sakinys, kuris skambėjo taip: „protas, kuris neturi nenutrūkstamo ryšio su dvasia, tampa velniu“. Tai dar kartą patvirtino, kiek mums kiekvienam yra svarbu atverti savo širdį ir susilieti su savo subtiliąja dalimi…

     Noriu sugrįžti prie pokalbio su Violeta, kai mudvi pradėjome kalbėti apie „Aš“ neteisingą suvokimą maldoje, paveikslas pradėjo šviesėti, vadinasi, tai buvo ženklas. O Mokytojai perspėja stebėti ženklus. Supratome, kad jeigu maldoje „Aš“ neišjausime kaip savo subtilios dalies, o kalbėsime tik per protą ir asmenybę, formuosis šešėlis, kuris gerą tikslą pavers blogiu. Išjauskime žodelį „Aš“, kaip subtiliąją savęs dalį, o ne kaip ego, įsiklausykime ir pastebėkime, kokia iš tikrųjų yra vidinė būsena maldos metu.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: