Atsiliepimas į straipsnį „Dievas mėnulyje“ (II laiškas)

Mano kelionė link Dievo ir susitikimas su Dievu.
Kažkada būdamas ir jausdamasis kaip “aš Algis” melsdavausi ir kartkartėmis patirdavau gal meilę, kaip sunkiai išreiškiamą šiltą prisilietimą, kaip kažko būvimą visai čia pat. Tačiau man tai jausdavosi gal daugiau kaip esybė, kaip kažkas neatsietino, bet taip pat kaip mano paties duali esybė. Be abejonės tai skatino norą vėl ir vėl tą patirti. Ilgainiui ėmiau suvokti, kad šis noras yra klaida ir niekada neverta prisirišti prie buvusių potyrių, nes jie nesikartoja, o noras patirti ankstesnį pojūtį iš naujo, gimdo siekį ir vėl tą patirti ir tiesiog nebepastebiu ir gal net užblokuoju galimybę patirti kažką naujo. Vis ateidavo mintis su klausimu: “kodėl aš nesimeldžiu už pasaulį?”, nes išorinėje informacijoje kartas nuo karto vis pastebėdavau tokius raginimus su net paskiriamu laiku visiems susijungti maldoje už pasaulį. Susiklosčius sąlygoms, kada likau vienas namie, nusprendžiau pasimelsti už pasaulio kančias, skausmą, kad prisidėčiau prie jo sumažinimo. Pačia maldą jau kažkiek išjausdavau, tad ėmiau ruoštis jai. Suvokiau, kad negaliu veiksmingai melstis tik dėl savo paties vaizduotėje sukurtų vaizdinių, nes mintis, tai kūryba ir jei sukursiu minties formą kaip kančią, tai ją ir išjausiu. Bet juk tai nebus reali pasaulio kančia, o tik mano minčių sukurta. Tad grimzdau vis gilyn ieškodamas kažko realaus. Nežinau ar tai buvo mano minčių patyrimas kartu su visuotiniu, ar tai pasaulio kančia, tačiau šios kančios aš jau nebepajėgiau ištverti ir ėmiau blaškytis, verkti ir pan. Tai trūko gal porą valandų, bet šioje patirtyje aš aiškiai suvokiau, kad kol kas ne mano jėgoms patirti šį skausmą, kančią, pačiam išliekant laisvam. Aš blaškiausi ir meldžiau išvaduoti mane, o ne pasaulį iš šios kančios. Tai buvo be galo vertinga patirtis. Suvokiau, kad kol kas geriau apsiriboti ir veikti tik savo pasaulio sąmonėje. O tai yra tame, ką aš tiesiogiai patiriu ir jaučiu. Tai yra, kad pasaulis reiškiasi tik man ir jis reiškiasi pagal tai, kas randasi mano pasaulio sąmonėje, o tai yra ir mano sąmonėje. Iki šiol tik taip ir veikiau. Tai kada kas paskambina, papasakoja ar tiesiog internete su kažkuo asmeniškai susirašinėju – imu jausti ir jau galiu melstis, nes kažkiek patiriu tą žmogų, kartu ir situaciją. Na ir jau aišku, kad ir tai kas vyksta betarpiškoje aplinkoje.

Pradinį gilesnį pajautimą, pastebėjimą suteikė Tolle knyga “Šios akimirkos jėga”, kurioje irgi buvo perspėta, kad “čia nėra nieko, ką reikėtų suprasti”. Sekantį žingsnelį padėjo žengti tik viena tos knygos vieta, kur buvo aprašoma garsiai sau viena besišnekanti mergina. Atsimenu būdamas virtuvėje stabtelėjau ir nukreipiau dėmesį su klausimu “O kas čia ištisai kalba mano galvoje?” ir tikrai paėmė juokas tą pastebėjus.
Vėliau sąlygos taip susiklostė, kad “man panorėjus”, visiškai netikėtai, beveik nepažįstamas žmogus mane nuvežė į Merkinės piramidę. Tai buvo trumpas vizitas, bet supratau, kad to per mažai, kad galėčiau kažką realaus užčiuopti. Tvirtai nusprendžiau, kad man ten reikia prabūti bent jau tris paras. Sekančią vasarą taip ir įvyko. Vėliau jau prabuvau su palapine savaitę, po to dvi ir paskui net tris. Tolimesniam savęs ieškojimui jau labai daug pagelbėjo Mudži įrašai you tubėje. Aš jau ėmiau užčiuopti patį būvimą, tačiau ribotoje erdvėje. Pernai man netikėtai buvo suteiktos sąlygos prabūti stovykloje 500m nuo Merkinės piramidės, 3 mėnesius beveik visą tą laiką vienam. Toje vietoje kur apsistoju, kyla toks jausmas, kad ten lyg būtų kažkada buvusi senoji Baltų šventvietė, nes pradžioje jautėsi “kirtimasis” su krikščioniškąja pakraipa, nors erdvė kažkaip ypatingai “skambanti”, bet ilgainiui harmonizavosi visiškai ir tų sankirtų nebesijautė. Čia pajaučiau daugiau patyrimų. Stovyklai turiu pasidirbęs neaukštas sūpynes iš automobilinių saugos diržų. Sėdėjau jose ir klausiausi visumos simfonijos kaip bendro sąskambio be atskirų detalių ir vėl ėmė “tirpti” ir sėdintysis, ir klausantysis. Tačiau tai tarsi bangos. Atsistojau ir nuėjau ant kalvelės, kur mano maldos vieta ir trumpoje maldoje paprašiau “leisk man pažinti Tave”. Tada ramiai bei lėtai atėjau ir atsisėdau ant sūpynių. Štai tada ir pajaučiau tą sunkiai nusakomą patyrimą, kada jau labai aiškiai ir ryškiai visa kas ėmė pulsuoti gyvastimi ir absoliučiai jokios abejonės, kad viena gyvybė pulsuoja visa kame ir nėra nieko atskiro kaip atskiros gyvybės. Viena gyvybė visose formose, o manęs paprasčiausiai nėra kokio tai konkretaus. Na.., panašių patyrimų jau buvo buvę, tačiau šis ir dar platesnis, ir dar realesnis. Šį patyrimą aš jau galiu vadinti kaip pažintį su Dievu -Tėvu. Iš šios erdvės jau randasi individualybės ir ryšiai tarp jų. Be abejonės, vis dar ieškau platesnės ir gilesnės meilės ryšiuose. Ir mokausi dėmesio bei minties kūrybos. Pakilus vibracijoms jaučiuosi Dievo karalystėje, dabartyje su visu tuo kas yra. Tačiau iki pilnos realizacijos dar manau reikia paėjėti. Dualų Dievą-Tėvą suvokiu kaip Jo paties išraišką Jame pačiame, tačiau kiek realiau patiriu tik Dangus Atstovus, o Dievą-Tėvą kaip visumą.

P.S. Jei ketinimas sutaps su Dievo planu, ir šiemet, galbūt birželio antroje pusėje ir vėl vyksiu į stovyklą. Erdvė atvira visiems ir jei kiltų noras prisijungti – tokia galimybė yra ir tai būtų iš ties nuoširdžiai malonu. Prisijungti galima bet kuriuo metu. Pernai grįžau rugsėjo 22d. Kaip šiemet bus – pasakysiu kada grįšiu. Nebandau nuspėti.

Algis Dačkus

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: